Logo Creative Society KURIANČIOJI
VISUOMENĖ

Tarptautinė konferencija „Už Kuriančiąją visuomenę!“ Platformoje ALLATRA

Roberto Kenedžio (Robert Kennedy) kalba


Norėčiau padėkoti organizatoriams, kurie šiandien mane čia pakvietė skaityti pranešimą. Man garbė ir malonumas kalbėtis ne tik su jumis, bet su auditorija, kurį visame pasaulyje mus stebi.



Ponios ir ponai. Šiandien mes susiduriame su precedento neturinčia proga iš esmės pakeisti konfliktišką žmogaus egzistavimo žemėje pobūdį. Anksčiau žmonijos istorijoje mes niekada nebuvome taip artimai susiję vieni su kitais. Lėktuvas, internetas, išmanusis telefonas beveik pašalino visas laiko ir erdvės kliūtis. Mes galime kalbėtis su kuo norime visame pasaulyje, tiesiog surinkdami numerį telefonu. Apie kitas tautas, kitas kultūras, kitas religijas galime sužinoti paprasčiausiai įvesdami kelis žodžius į savo kompiuterį. Mes turime "FaceTime", turime „Facebook“, „Twitter“ ir panašiai, kaip papildomas komunikacijos priemones.

Vis dėlto tai neturi reikšmės.

Kol mes ir toliau sieksime savo asmeninių norų ir interesų, neatsižvelgdami į didesnės bendruomenės interesus ir poreikius, žmogus ir toliau gyvens nuolatinėje konflikto būsenoje su savo bendražygiais. Tai taip pat liečia tautas ir individualius asmenims. Kol tautos sutelks dėmesį tik į savo interesus — tai galima pavadinti nacionalizmu, neatsižvelgdamos į kitų interesus, žmonija toliau gyvens karo būsenoje. Karas ir jo baisios pasekmės — žmonių gyvybių netektys, nacionalinių turtų netekimas ir žmogaus nepriteklius tai dalykai, kurie ir toliau apibūdins žmogaus egzistavimą žemėje.



Cituodamas bajorą Cassius'ą Šekspyro „Julius Caesar“ kūrinyje: „Kalte už klaidas, brangusis Brute, gulasi ant mūsų pačiu, čia ne žvaigždės kaltos ...“

Todėl turime sau užduoti klausimą: kaip galime peržengti šią piktinančią, tačiau patvarią egzistencijos būseną. Iš tiesų, ar tai įmanoma? Ar pati žmonijos prigimtis lemia žmonijos amžiną konflikto būseną.

Tai yra mano asmeninis įsitikinimas, kad mes tikrai galime. Manau, kad galime peržengti istoriją, kur karas ne tik, kaip Liudvikas XIV rašė ant savo patrankų — paskutinė karalių išeitis, bet tapo paskutine tautų ir subnacionalinių grupių išeitimi. Tuo nenoriu pasakyti, kad galima išvengti visų konfliktų, smurto, karų. Vis dėlto noriu pasakyti, kad kaip gana plačiai paplitęs reiškinys istorijoje, žmonių ir tautų konfliktas gali ir turėtų būti iš esmės ribotas. Kare nugalėtojų nėra: smurtas sukelia smurtą, neapykanta — neapykantą, egoizmas ir arogancija yra infekcinės ligos, kurios pernelyg dažnai sukelia konfliktus.

Tačiau pasaulis savaime nepasikeis. Skirtingi požiūriai nuolat bus matomi vidiniu ir tarptautiniu lygiu. Požiūris skiriasi visose žmogaus veiklos lygmenyse: šeimoje, tarp draugų, organizacijų viduje, tarp klanų, genčių ir žinoma — tautų.

Iš tiesų skirtingi požiūriai yra natūralus žmogaus egzistavimo bruožas. Neįsivaizduoju mažiau kuriančios aplinkos nei ta, kurioje visi turėtume tą pačią kilmę, tą pačią patirtį, kultūrą, įsitikinimus, tradicijas. Kaip baisiai tai būtų nuobodu. Taigi visiškai natūralu, kad skirtingi požiūriai ir toliau atsiras tarp žmonių, taip pat tarp skirtingų bendruomenių ir tautų. Skirtumai yra esminė žmogaus egzistavimo esmė, gyvenimo prieskonis, viso kūrybiškumo pagrindas ir žmogaus pažangos kuras. Tačiau skirtumai dažnai gali sukelti smurtą ir karą. Žmonių sugebėjimas suderinti skirtumus peržengia tai, ką Thomas Hobbesas vadino karo padėtimi.



Taigi, ko reikės. Pradžiai norėčiau trumpai paminėti, mano supratimu, 5 esminius reikalavimus, kurie padės išeiti iš konfliktinio pasaulio, kur šiandien esame.

  • Pirmas — žinios. Žvelgdami į geresnio ateities pasaulio kūrimą, mums reikia žinių — žinių apie save, žinių apie kitus, žinių apie istoriją, tautas, kultūras, tradicijas, interesus ir, be kita ko, supratimo apie kitų tikslus ir problemas. Mums reikės išminties, kad suprastume, jog nei vienas žmogus, nei viena grupė, nei viena tauta neturi atsakymų į visus visų laikų klausimus.

Pripažinimas, kad joks žmogus nėra sala. Mes visi (kaip jūs dažnai girdite šiandien) ir mūsų savijauta priklauso vienas nuo kito. Mes gyvename individualios ir nacionalinės globalizacijos pasaulyje. Taigi tai, ką kiekvienas iš mūsų daro (o dar svarbiau, kaip mes tai darome), gali ir nulems žmonijos ateitį. Dirbdami kartu galime sukurti daugiau žadančią ateitį. Tai nereiškia, kad kompromituojame savo vertybes dėl silpnumo ar laikinos amnestijos, atsiradusios dėl nusivylimo ir keršto jausmo. Tai reiškia, kad iš skirtingų mūsų tiesų išskiriame didesnę ir teisingesnę tiesą.

  • Antra — viziją. Turime turėti viziją apie būsimą vidaus ir tarptautinę tvarką, kurios siekiame. Niekada nesėdi į traukinį nenusipirkęs bilieto, kai žinai kur vyksti. Ta vizija, apimanti ateitį, kurioje pripažįstami žmonių ir tautų interesų ir tikslų skirtumai, taip pat vizija, apimanti priemones šiems skirtumams įveikti ir rasti bendrą kalbą, kad būtų pasiektas bendrasis gėris ir atveriamos galimybės žmogaus kūrybos klestėjimui. Netapkime priešais su tais, kurie yra kitokie. Verčiau įkvėpkime dirbti kartu, kad rastume bendrą kalbą. Tegul idėjos, o ne smurtas ir karas bus mūsų ginklai.
  • Trečiasis — pasiryžimas investuoti į visos žmonijos gerovę. Visos žmonijos. Visų pirma sveikatos ir švietimo srityse, kaip žinote apie šias sritis, galima pasakyti daug daugiau, nei leidžia laikas.
  • 4-asis įsipareigojimas paremtas vidaus ir tarptautines bendruomenės normomis, pagrįstomis visuotiniais principais. Tie, kurie skaitė „AllatRa“ knygą, žinote, apie ką kalbu. Užuot grindžiamas individualiu, grupiniu ar nacionaliniu savo interesu, taip pat aiškiu ir didžiuliu įsipareigojimu bendram labui. Šiuo tikslu turime sukurti geresnius dialogo mechanizmus ir savo ruožtu išplėsti elgesio normas — kur žmogaus gerovė bus tautos galios matas tarptautinėje sistemoje, o ne jos kariniai pajėgumai.



Beveik prieš 20 metų mano kolega Josephas Joffe'as, vokiečių savaitraščio „Die Zeit“ redaktorius ir leidėjas, parašė straipsnį „Kas bijo pono Bigo?“ — žinoma, turima omenyje Jungtines Amerikos Valstijas — vienintelę išlikusią supervalstybę Šaltojo karo pabaigoje.

Jo išvada buvo ta, kad, nepaisant visų trūkumų (jis šiame straipsnyje pažymėjo daugelį) Jungtinės Valstijos investavo į visuomenės gerovę (čia jis pažymėjo tokias pastangas kaip: JAV pastangos įkurti Jungtines Tautas, Tarptautinį valiutos fondą, Bendrą tarifų ir Prekybos susitarimą, Pasaulio prekybos organizaciją). JAV plėsdama savo interesus, tarnaują kitų interesams.

Todėl jis padarė išvadą, kad pasaulis nebijojo pono Bigo. Tai iš tikro yra individualaus, taip pat ir tarptautinio elgesio modelis.

Daryk kitam taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.

Visa tai pareikalaus lyderystės ne tik viršuje, bet ir apačioje. Aš žmonėms sakiau, kad lyderis nėra tas, kuris sėdi prie stalo priekyje. Lyderis gali būti mažiausiai matomas žmogus kambario gale.

Nauja lyderių karta pareikalaus vyrų ir moterų iš skirtingų tikėjimų, rasių, etninių grupių, seksualinės orientacijos ir taip toliau, kurie yra pasirengę išklausyti prieš jiems kalbant, užmegzti dialogą, įgyti reikiamų žinių. Lyderių kurie siekia iš tikrųjų suprasti ir išanalizuoti, prieš nuspręsdami. Kurie turi moralinės drąsos daryti tai, kas teisinga, o ne tie, kurie tikslingai ir nuolankiai pripažįsta, kad jie ne visada teisūs, ir sąžiningai bei vergiškai įsipareigoja kalbėti tiesą.

Šį rytą jūs girdėjote Robį Velsą (Robby Wells) skelbiantį, kad jis kandidatuoja į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento postą. Dabar žengiame į laikotarpį, kai turėsime rinktis lyderius nacionaliniu ir vietos lygiu. Kaip jie atstovaus visos žmonijos progreso eigą.

Ponios ir ponai: pasirinkimas yra jūsų — rinkitės protingai.

Labai ačiū už suteiktą galimybę.